Sare roma
Procentai




RETRO

Seimo priimtoje programoje – kenotafas J. Žemaičiui, partizanų pažinimo centrai

kenotafasKenotafas partizanų vadui Jonui Žemaičiui-Vytautui Antakalnio kapinėse Vilniuje, partizanų pažinimo centrai sostinėje ir Utenos rajone, laisvės kovų vietų įamžinimas – šios ir kitos priemonės numatytos Seimo priimtoje XX amžiaus Lietuvos laisvės kovų tyrimų, jų sklaidos ir įamžinimo programoje.

Šią savaitę už ją balsavo 110 Seimo narių, susilaikė keturi.

„Džiaugiuosi, kad Seime sutarėme, jog reikia laisvės kovas tirti labiau, apie jas daugiau papasakoti visuomenei, ir kad valstybė, matydama savo išteklių ribotumą, kita vertus, tikrai skirdama šiai temai daug dėmesio, padarytų darbus, kurie yra svarbiausi“, – BNS sakė viena iš programos iniciatorių Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė konservatorė Paulė Kuzmickienė.

Programa apima 2023–2029 metus, joje iškeltas tikslas inicijuoti ir atlikti visapusiškus, kompleksinius XX amžiaus Lietuvos laisvės kovų tyrimus, užtikrinti jų sklaidą, įamžinti šias kovas.

„Neturime kapo, kur galėtume išreikšti pagarbą“

Pasak P. Kuzmickienės, programa pirmiausia dedikuota Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 metų vasario 16 dienos deklaracijai. 

Ši deklaracija su kitais partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

„Šis dokumentas vis dėlto stokoja supratimo ir vietos mūsų sąmonėje tiek istorinio ištyrinėjimo, tiek teisine prasme, tiek mūsų širdyse“, – tvirtino parlamentarė.

Programoje numatyta Antakalnio kapinėse Vilniuje, vadinamojoje valstybės vadovų laidojimo erdvėje, įrengti pokariu prezidento pareigas ėjusio partizanų vado J. Žemaičio-Vytauto kenotafą – simbolinį antkapinį paminklą pagerbti mirusįjį, kurio palaidojimo vieta nėra žinoma.

2009 metais Seimas pripažino J. Žemaitį-Vytautą su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu prezidento pareigas.

„Reikėtų atstatyti teisingumą ir pirmaplanį veikėją labiau priartinti prie visuomenės. Žinome, kad J. Žemaičio žūties vieta yra ne Lietuvoje, taigi, neturime kapo, kur galėtume išreikšti pagarbą. Tas kenotafas būtų išeitis, būtų vieta, kur galima ateiti ir išreikšti pagarbą“, – teigė P. Kuzmickienė.

Anot jos, taip pat reikia sutvarkyti erdvę šalia J. Žemaičio-Vytauto paminklo, stovinčio šalia Krašto apsaugos ministerijos.

„Paminklas yra, bet jį stipriai gožia automobilių stovėjimo aikštelė, esanti šalia Krašto apsaugos ministerijos. Reikia ieškoti išeičių, kad tas atminties ženklas geriau atrodytų ir estetine prasme, žinoma, išsprendžiant automobilių statymo vietą, bet ir atidengiant paminklą“, – sakė Seimo komisijos vadovė.

Planuojamas Lietuvos laisvės kovų pažinimo centras

Po antrosios sovietų okupacijos karininko išsilavinimą turėjęs J. Žemaitis 1945 metais davė partizano priesaiką, tapo partizanų Žebenkšties rinktinės štabo viršininku, 1948 metais – visos Vakarų Lietuvos partizanų srities vadu ir pradėjo vienyti pogrindžio pasipriešinimo judėjimus.

Šie judėjimai 1949 metais susijungė į vieningą organizaciją – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį. Tų metų vasario 16-ąją partizanų vadai priėmė deklaraciją, kurioje numatė Lietuvos valstybės atkūrimą ir demokratinius jos valdymo principus.

1953 metais J. Žemaitis-Vytautas buvo suimtas, o kitąmet Maskvos kalėjime jam įvykdyta mirties bausmė.

Seimo patvirtintoje programoje numatyta Vilniuje, viešosios įstaigos „Miško broliai“ patalpose, įsteigti Lietuvos laisvės kovų pažinimo centrą ir ekspoziciją su juose saugoma Albino Kentros Sąjūdžio filmoteka.

Taip pat – sutvarkyti vietas, kur partizanų vadai 1949 metų vasarį slėpėsi ir posėdžiavo, įkurti paskutinių Lietuvos partizanų pažinimo centrą Papiškių kaime, Utenos rajone, kur bunkerį buvo įsirengęs ilgiausiai prieš sovietų okupaciją ginklu kovojęs partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas.

Pagal programą, įamžintos turėtų būti visų lygmenų partizanų štabų vietos, vyriausiosios vadovybės, sričių, apygardų ir rinktinių vadovybės narius menančios vietos, mūšių ir kautynių su okupacine kariuomene, kolaborantais vietos, pilietinio pasipriešinimo sovietinei okupacijai – Trispalvės iškėlimo – vietos.

Pasak P. Kuzmickienės, programoje kalbama ir apie antinacinio pasipriešinimo studijas, įamžinimą, visuomenės švietimą apie žydų gelbėtojus.

„Man rodos, programa turi nemažą ambiciją pažiūrėti į tą laikotarpį labai atvirai, ištirti jį ir kalbėti atvira širdimi, matyti visumą“, – tvirtino Seimo narė.

Pirminiais skaičiavimais, programos įgyvendinimas penkerius–šešerius metus gali kainuoti apie 40 mln. eurų.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

BNS nuotr.

Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode