Daisy Christodoulou – Voriko universiteto (angl. University of Warwick) absolventė, edukatorė, parašiusi dvi knygas apie švietimo problemas. Pirmoji „7 mitai apie švietimą“ (angl. Seven Myths About Education) išėjo 2014 m., o 2017 m. pasirodė kita autorės knyga „Geras progresas? Įvertinimų mokymosi procese ateitis“ (angl. Making Good Progress? The Future of Assessment for Learning). Voriko universitete Daisy Christodoulou studijavo anglų literatūrą, vėliau dalyvavo britiškame „Renkuosi mokyti“ atitikmenyje „Teach First“ (2007 m.) ir trejus metus dirbo mokytoja vidurinėje mokykloje Londone.
Pirmojoje knygoje Christodoulou aptaria septynis, jos nuomone, pačius gajausius mitus švietimo srityje. Anot jos, būtent šie įsivaizdavimai trukdo tobulėti mokymosi procesui, siekiant vaikus toliau sėkmingai integruoti į pasaulį. Knygos įvade buvusi mokytoja stebisi, kiek mažai žino mokiniai, kuriuos ji mokė. Pavyzdžiui, jiems buvo sunku žemėlapyje rasti miestą, kuriame gyvena – Londoną. Autorė pateikia daugybę tokių pavyzdžių ir teigia, kad tai, ko mokomi Didžiosios Britanijos mokytojai apie švietimą ir mokymosi procesą – yra klaidinga ir netgi žalinga vaikams. Mokytojai skatinami mokyti visiškai neefektyviais metodais. Šios prielaidos apie švietimą dažniausiai susijusios su keliomis idėjomis – kad mokykloje vaikai neturi mokytis faktų, o veikiau „supratimo“, jog mokytojo „aiškinimas“ paverčia vaiką pasyviu, kad šiuolaikiniame pasaulyje kur kas lengviau yra „pasigūglinti“, kam reikia žinoti? Visus šiuos mitus (ir dar daugiau) Daisy Christodoulou aptaria knygoje „7 mitai apie švietimą“. Pirmasis mitas, kurį aptaria autorė, faktai trukdo suprasti.
Idėjos ištakos
Autorė kiekvieno skyriaus pradžioje atseka mito susiformavimo genezę, bando atrasti filosofinių idėjų, kurios padarė įtaką mito susiformavimui. Anksčiausiai idėja, kad faktai negali suteikti „tikrojo“ supratimo, pasirodė Ženevoje gyvenusio ir rašiusio filosofo Jeano-Jacques’o Rousseau veikale apie švietimą „Emilis“. Rousseau siūlė, kad mokinys turėtų mokytis „per patyrimą“ ir klausė: kokia nauda iš „bereikšmių simbolių“, kuriuos įkalame žmonėms į galvą? Toks faktų mokymasis, anot Rousseau, yra ne tik neefektyvus, bet kartu ir amoralus – jis verčia besimokantįjį tapti tiesiog pasyviu klausytoju, kuriam mokymosi procese į smegenis „įrašomos“ įvairios datos ar faktai, tačiau nesuteikiami mąstymo ir „tikrojo“ žinojimo įrankiai.
Labai panašią interpretaciją kiek vėliau, XIX a. pab., pateikė ir itin įtakingas amerikiečių švietimo filosofas Johnas Dewey – kertine jo suvokimo apie švietimą mintimi tapo tai, jog žmogus turi mokytis patirdamas ir darydamas. Viena pagrindinių problemų, kurias Dewey įžvelgė jo gyvenamo laikotarpio mokyklose: vaikai „įmetami“ į pasyvų santykį su mokymusi apskritai, o tai prieštarauja jų prigimčiai, kuri nori pažinti ir ieškoti pati. Dewey idėjos apie švietimą Vakaruose turėjo itin didelį poveikį: tiek JAV, tiek Jungtinės Karalystės mokyklos rėmėsi ir vis dar remiasi šio filosofo idėjomis.
Daugeliui mąstytojų būdingas vienas bendras įvaizdis: nuolat piešiama nesutaikoma prieštara tarp faktų, kurie dažnai laikomi „blogais“, ir kažko kito, kuris yra „gėris“. „Gėriu“ gali tapti kūrybiškumas, supratimas, aktyvus mokymasis, prasmė, vaizduotė ir kiti dalykai, tačiau svarbiausia – suvokimas, kad visi „geri“ dalykai nėra suderinami su „blogaisiais“, t. y. „sausu“ faktų žinojimu. Faktų „kalimas“ yra žemesnė žinojimo forma nei „tikrasis“ supratimas, kūrybiškumas, aktyvus mokymasis ir vaizduotė. Daisy Christodoulou laiko šią idėją mitu.
Kodėl tai yra mitas?
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Rousseau ar Dewey siūloma filosofija kaip tik turėtų būti mums paranki – daugelyje pasaulio šalių kalbama apie vaikus, kurie yra išsekę nuo nuolatinio testavimo ir egzaminų. Panašų vaizdą galime matyti ir Lietuvoje, kai laikomi brandos egzaminai. Galima būtų galvoti, jog juos išvargina beatodairiškas faktų mokymasis, tačiau tai nėra tiesa. Faktai yra reikalingi, kad apskritai atsirastų bet koks supratimas. Faktai ir dalyko turinio mokymasis neturi būti priešinamas „supratimui“ ar kitiems už faktus „geresniems“ dalykams – jie veikia kaip dvi integralios vieno proceso dalys. Nežinodami faktų negalime adekvačiai suprasti.
Šie teiginiai yra susiję su XX a. antrojoje pusėje vykdytais žmogaus proto tyrimais. Mokslininkai, norėdami suvokti, kaip galima būtų sukonstruoti mąstančią mašiną, pirma turėjo suprasti, kaip veikia žmogaus smegenys ir mąstymo mechanizmas.1960–1970 m. imta sutarti dėl esminio žmogaus pažinimo modelio – pagal jį, jog pažinimui ir supratimui yra ypač svarbi ilgalaikė žmogaus atmintis. Ilgalaikė atmintis nebėra laikoma tik pasyviu „indu“, į kurį galime sudėti išgirstą informaciją, o veikiau dalyku, nuolatos aktyviai dalyvaujančiu supratime. Viskas, ką išgirstame, pamatome, išmokstame, įsimename ir išgyvename, tampa mūsų vėlesnio supratimo ir suvokimo dalimi.
Trumpąją atmintį galime laikyti sąmonės atitikmeniu, tačiau joje vienu metu telpa gana mažai informacijos (vos keli dalykai vienu metu). Juk negalime vienu metu ir atlikti daug matematinių veiksmų. Tačiau turime galimybę iš ilgalaikės atminties „išsitraukti“ mums reikalingą informaciją. Jeigu sprendžiame kokią nors problemą, skaičiuojame, mąstome – paranku ilgalaikėje atmintyje turėti daug informacijos, kad sąmonė galėtų ją panaudoti. Mokantis matematikos sunku suvokti, kodėl reikia išmokti ir automatiškai įsiminti daugybos lentelę, tačiau sudėtingesnes matematines užduotis pavyks išspręsti kur kas greičiau, jei elementarius veiksmus atliksime automatiškai ir jie „neužims“ vietos mūsų sąmonėje. Taigi, kai savo ilgalaikėje atmintyje sudedame įvairiausius „sausus“ faktus, jie tampa mūsų mąstymo proceso dalimi, o ne kliūtimi jam. Žmogaus atminties ir faktų žinojimo nereikia įsivaizduoti kaip pasyvios būsenos ar paprasčiausio indo, į kurį patenka informacija.
Kritikuojantieji buką faktų įsiminimą dažnai sako, jog nėra prasmės juos žinoti, pavyzdžiui, kokia prasmė, jei žinote, kada įvyko Žalgirio mūšis ar buvo karūnuotas Mindaugas? Žinoma, jeigu įsimenamas tik vienas faktas arba jie niekaip nesusiję, faktai nėra prasmingi. Tačiau įsiminti faktus nereiškia žinoti tik vieną datą – galima išmokti keletą šimtų faktų ar datų, kurie kartu sudėti sudaro schemą, leidžiančią pažinti ir suprasti pasaulį. Įsiminti tik Žalgirio mūšio datą tikrai nėra prasmės, tačiau, žinant svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius, galima suprasti šalies istorijos tėkmę ir kryptį.
Kitas faktų žinojimo oponentas diskusijose dažnai būna įvairūs „bendrieji gebėjimai“ ar „XXI a. kompetencijos“, tačiau ir šių dviejų dalykų atskirti neįmanoma. Kartais galima žiūrėti į faktus ir gebėjimus kaip į dvigubą spiralę, nuolat kylančią į viršų, kartu nuo paviršutiniško žinojimo nuolat pereinama į gilesnį išmanymą. Užuot „pasyvų faktų įsiminimą“ vadinę paviršinėmis žiniomis, o „aktyvų gebėjimų ugdymą“ – giliomis žiniomis, turėtume suprasti juos abu kaip veikiančius kartu – gebėjimai auga ir žinant daugiau faktų. Taip pat ir atvirkščiai: ugdant gebėjimus plečiasi ir turimų žinių bagažas. Šie dalykai kartu sudaro pažinimo ir supratimo esmę.
Viena svarbiausių mokymosi dalių – išmokti abėcėlės raides ir suvokti kiekvienai raidei priskiriamą garsą. Galima būtų sakyti, kad abėcėlę sudarančios raidės – visiškai išgalvoti, arbitralūs dalykai. Nėra jokios tikrai prasmingos priežasties, kodėl popieriuje parašytą raidę „A“ mes tariame kaip garsą „A“. Nepaisydami to, visi sutariame, kad vaikai turi išmokti šiuos ryšius, juos įsiminti, kad žodžiai vėliau galėtų įgyti kokią nors prasmę. Kitaip tariant, mokantis tokius faktus nėra trukdoma „giliau“ suprasti, o veikiau – prasmė atsiranda juos išmokus.
Christodoulou pateikia dar vieną įdomų pavyzdį. Įsivaizduokite pamoką, kurioje su vaikais kalbatės apie tai, kaip atrodytų jų gyvenimas drėgnuosiuose atogrąžų miškuose. Iš pat pradžių vaikai juk nieko nežino apie juos, todėl jų atsakymai, koks būtų jų gyvenimas ten, galėtų pasirodyti sekloki. Pavyzdžiui, išgirsite atsakymą, kad drėgnuosiuose atogrąžų miškuose bus… drėgna. Tačiau praleidus pamoką ar kelias kalbantis apie atogrąžų miškus, jų dirvožemį, gamtines sąlygas – vaikų atsakymai turėtų būti kur kas turiningesni. Vaikai galėtų atsakyti, kad atogrąžų miškuose gali būti sunku gyventi, nes ten – skurdokas dirvožemis, todėl žemdirbystė sunkiai galima. Matyt, tektų daugiau maitintis mėsa, jeigu auginti įvairių mums įprastų grūdų nėra įmanoma. Vaikai gali taip atsakyti į klausimą tik dėl to, kad žino, jog dirvožemis juose yra skurdus ir, tikėtina, būtų sunku auginti grūdus ten. Faktai padeda suprasti.
Jeigu įsivaizduojame, kad vaikai gali suvokti istoriją, kūrybiškai rašyti ir mąstyti, galvoti kaip mokslininkai, daryti įvairiausius atradimus neįsiminę nė vieno fakto, tai pasmerkiame juos ne tik nieko neišmanyti apie pasaulį, bet ir neįgyti taip mūsų trokštamų gebėjimų.
Pagal Daisy Christodoulou knygą „Seven Myths About Education“ parengė Kristina Tamelytė
