Šiais Jubiliejaus metais leiskime Dievui mus nustebinti. Jis nenuilstamai laikys savo širdies duris atviras ir kartos, kad mus myli ir trokšta pasidalyti su mumis savo gyvenimu. 

Bažnyčia jaučia primygtinį poreikį skelbti Dievo gailestingumą. Jos gyvenimas autentiškas ir įtikimas yra tada, kai ji įtikinamai skelbia gailestingumą. Ji žino, kad ypač mūsų laikais, kupinais didelių vilčių ir sykiu didelių prieštaravimų, jos pirmutinė užduotis – įvesdinti visus į didįjį Dievo gailestingumo slėpinį kontempliuojant Kristaus veidą.

Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet, Kūčių ir Šv. Kalėdų išvakarėse, Telšių vyskupijos dvasininkai susirinko bendroms, taip vadinamosios Kunigų, Kūčioms. Gruodžio 23 dieną dvasininkai rinkosi į Telšių vyskupijos Katedrą, kur prieš 11 val. Šv. Mišias, buvo pakviesti išgyventi Dievo Gailestingumą ir priimti Susitaikinimo sakramentą. Šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo jo augziliaras ir generalvikaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, būrys vyskupijos kunigų, liturgijoje patarnavo 3 diakonai ir Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai. Giedojo Katedros vargonininkė Dalia Pleškienė. Šv. Mišių pradžioje Telšių vyskupijos ganytojas pasveikino visus susirinkusiuosius ir dalinosi savo įžvalgomis apie kunigų gyvenimą, pragyvenimą, jų uždavinius ir misiją pasaulyje ir Bažnyčioje. Vyskupas drąsino dvasininkus nebijoti sunkumų, uoliai ir su viltimi skelbti Evangeliją ir pasitikėti Viešpačiu.

Kai XIX amžiaus pabaigoje šeimos pradėjo byrėti, popiežius Leonas XIII įvedė Šventosios Šeimos šventę, tuo paskatindamas tikinčiuosius atidžiau įsižiūrėti į šią gražią šeimą ir apmąstyti, kas joje buvo esminga. Tai Dievas ir jo reikalai. Visa kita buvo antraeiliai dalykai. Kai ateidavo šabo metas, niekam nekildavo mintis, kad galima dirbti ir nenueiti į sinagogą. Kai trūkdavo sotesnio duonos kąsnio, niekam neateidavo net mintis, kad kažką reikia kaltinti; tiesiog dėkodavo Dievui už tai, ką turėjo. Šventoje šeimoje nekildavo nesutarimų, kas už ką atsako, kas ko klauso ir kas ką dirba. Kai Dievo reikalai buvo centre, visi kiti – atsidurdavo savo vietoje. Ir to darnaus sugyvenimo vaisus buvo gražiai bręstantis vaikelis. Evangelistas Lukas pažymi: „O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2,52).

Žalingų įpročių prevencijos taryba ir Lietuvos blaivybės draugija „Baltų ainiai“ tradiciškai pagerbė Vyskupo Motiejaus Valančiaus konkurso laureatus. 

Laureato vardas ir garbės diplomas įteiktas Telšių vyskupo augzilijarui vyskupui Genadijui Linui Vodopjanovui OFM. Vinco Kudirkos publicistinio blaivybės konkurso laureatu šiemet tapo LRT žurnalistas Arvydas Urba.

Parengta pagal LRT

Vėl artėja Kalėdos, vėl skaitysime ir girdėsime Kalėdų laiko Evangelijos skaitinius, vėl kai kam galbūt kils klausimas ar įsismelks abejonė, kas yra evangelijų pasakojimai apie Jėzaus vaikystę – legendos, pasakos, išgalvotos istorijos teologinio pobūdžio žiniai perteikti ar tikrovę atspindinti žinia, juoba per pastaruosius penkiasdešimt metų požiūris į šių pasakojimų istoriškumą kardinaliai pakito istoriškumo nenaudai. Tokią pervartą, pasak popiežiaus Benedikto XVI, lėmė ne naujos istorinės žinios, bet pakitusi nuostata Šventojo Rašto ir krikščioniškosios žinios apskritai atžvilgiu. Klausimas juo aktualesnis mūsų dienomis, kai net kai kurie Bažnyčiai artimi egzegetai tokį istoriškumą neigia ar klausimą palieka atvirą.

Veikiausiai kiekvienas atsidūręs nebažnytinėje aplinkoje dažnai jaučiasi tarsi esantis tarp kūjo ir priekalo, jei turi dalintis savo tikėjimu ar jį ginti. Nemaža dalis mūsų argumentų būna teologiniai, filosofiniai, o geriausiu atveju remiasi patirtimi, kuri nutiko kitam asmeniui. Svetainė „Aleteia“ siūlo keletą patarimų, kaip išgyventi tikėjimą kasdien, nesigėdijant, kalbėti apie Dievą su kitais, ypač tais, kurie netiki.

Visų pirma – išversti Bažnyčios mokymą į paprastus žodžius. Evangelizuotojas tai vertėjas. Jėzus aiškino tikėjimo slėpinius pasitelkdamas palyginimus, paprastas idėjas. Bažnyčia moko mus didžių ir nuostabių dalykų, tačiau kartais, kad juos paaiškintume, reikia filosofijos diplomo. Mėginkite suprasti patys ir paskui perteikti paprastais žodžiais tiems draugams, kurie ima artintis prie tikėjimo.

Popiežius Pranciškus pasveikino Šventojo Sosto ir jos institucijų darbuotojus su priartėjusiomis Kalėdomis. Keli tūkstančiai  asmenų - darbuotojų su sutuoktiniais ir artimaisiais, vaikais ir seneliais - pirmadienio vidudienį užpildė Pauliaus VI audiencijų salę, klausėsi popiežiaus kalbos, kartu su juo pasimeldė ir gavo jo suteiktą Apaštališkąjį palaiminimą.

Gruodžio 21 dieną popiežius Pranciškus tradiciškai susitiko ir kreipėsi į Romos Kurijos institucijų vadovus ir darbuotojus, taip pat į tuos, kurie jau pabaigė tarnybą, linkėdamas šventų Kalėdų ir gerų naujų metų. Tradiciškai ši kalba yra viena iš tų progų, kai popiežius pateikia svarbiausias ir apibendrinančias įžvalgas.

Tai jau buvo trečiasis kalėdinis popiežiaus ir Romos Kurijos susitikimas. Kaip priminė pats Šventasis Tėvas, 2013 metais jis kalbėjo apie „profesionalumą ir tarnystę“, o 2014 metais vardijo pagundas ir ligas, „kurijos ligų katalogą“, kuris tačiau gali tikti kiekvienam krikščioniui, parapijai, bendruomenei, kongregacijai. Kalbant apie šias ligas, reikia budrumo ir rūpesčio, kartais skausmingo ir ilgo gydymo.

Popiežius Pranciškus šeštadienio rytą audiencijoje priėmė Italijos geležinkelio bendrovės darbuotojus, pasidžiaugė įmonės socialinėmis iniciatyvomis, skirtomis padėti pagalbos reikalingiems žmonėms. Viena tokių yra benamių nakvynės namai „Don Luigi di Liegro“, įrengti Romoje centrinės geležinkelio stoties komplekse „Termini“. Popiežius penktadienio vakarą apsilankė šiame benamių centre ir atvėrė „Šventąsias artimo meilės duris“.

Prieš keletą dešimtmečių trumpai svarsčiau apie vienuolinį pašaukimą. Vienu metu galvojau, jog galėčiau tapti vienuoliu broliu (ne vienuoliu ir kunigu), labiausiai todėl, kad abejojau, ar noriu tapti kunigu.

Kiekvienas savo amatą išmanantis dvasinis palydėtojas ar palydėtoja jums pasakytų, jog toks požiūris į pašaukimą – siaubingai nebrandus. Žmogus neturėtų pasirinkti kokio nors gyvenimo kelio vien dėl to, kas jis (tas kelias) nėra; priešingai, turėtų jausti tam tikrą pozityvią trauką tam, kas jis yra, antraip pašaukimas neišlaikys.

Esu pilnas džiaugsmo dėl šios aukščiausio gailestingumo dovanos. Iš tiesų intensyviai draugavome su Motina, praleidome daug ilgų valandų įvairiomis progomis: seminarijoje, mano kabinete, daugybėje vietų. Kiekvieną kartą susitikę dalindavomės džiaugsmais ir rūpesčiais. Iš tiesų buvo mano brangi bičiulė, - žinių agentūrai „Asianews“ kalbėjo kardinolas Oscar Gracias iš Indijos, po žinios, kad popiežius Pranciškus patvirtino antrąjį Motinos Teresės iš Kalkutos stebuklą, o tai reiškia, kad nebėra jokių kliūčių kanonizacijai, kurios apeigos turėtų įvykti rugsėjo pradžioje.

Kasdienė meditacija

Jei Dievas apsiribotų teisingumu, jis būtų nebe Dievas, bet kaip visi žmonės, reikalaujantys gerbti įstatymą. Vieno teisingumo neužtenka. Patyrimas moko, jog tas, kuris apeliuoja vien į teisingumą, rizikuoja jį sugriauti. Todėl Dievas pranoksta teisingumą gailestingumu ir atleidimu.

Neseniai Biržuose viešėjusi ir su žmonėmis mielai bendravusi sesuo Fausta Rasa Palaimaitė SF yra viena iš nedaugelio šių dienų lietuvių, dirbusių misionierės darbą skurdžiausiuose Pietų Amerikos regionuose.

„Šiaurės rytų“ skaitytojams siūlome susipažinti su vienuolės patirtimi skalabriniečių vienuolių bendruomenėje Terezinos mieste Brazilijoje, kur ji beveik metus dirbo misionierės darbą.